Istorija

  Seirijų pavadinimas yra kilęs nuo Seirijo ežero. Pastarąjį vandenvardį vieni kalbotyrininkai kildina iš senovės indų kalbos žodžio sira (griovys, srovė, srautas). Kiti mano, kad tai jotvingių kalbos žodis serja (tekantis daiktas arba upė). Tačiau ir vieni ir kiti sutinka, kad šis pavadinimas kilo nuo vandens telkinio, kurių aplink Seirijus yra gausu.
  1511 m. vasario 9 d. karalius Zigmantas senasis didikui Jurgiui Radvilai užrašė Merkinės valdose esančias 78 žmonių tarnybas. Tuo pasinaudodamas Jurgis Radvila į Šiaurę nuo Seirijų ežero įkūrė Seirijų dvarą. Prie dvaro ėmė kurtis miestelis, o 1537 m. Radvilos rūpesčiu buvo pastatyta katalikiška bažnyčia. 1541 m., po Jurgio Radvilos mirties, Seirijų savininku tapo jo sūnus Mikalojus Radvila.
Patys Radvilai Seirijuose negyveno, laikydavo vietininkus, tik atvažiuodavo retkarčiais. Kaip atrodė Seirijų dvaras ir miestelis Radvilų laikais, nežinoma, nes iš tų laikų nėra išlikę nei dvaro inventorių, nei dvaro ar miestelio aprašymų.
 1795 m. įvykęs trečiasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas visą Užnemunę atidavė Prūsijos valdžion. Tuo pačiu ir Seirijai atsidūrė šeimininkų Prūsijos elektorių valstybės sudėtyje. Nuo tada prūsai pradėjo įvedinėti savo įstatymus ir tvarką. 1797 m. buvo sukurta Seirijų ekonomija. Į jos sudėtį įėjo 9 dvarai: Seirijai, Burniūnai, Straigiškė, Obelija, Dzirmiškė, Kibyšiai, Remeikiai, Zebrėnai, Krikštonys.
  Lietuvoje įsigalėjusi baudžiava slėgė žmones ir Radvilų dvaruose. Nepaisant to, kad su sukilėliais buvo žiauriai susidorojama, laisvė žmonių širdyse 1861 m. nugalėjo ir Lietuvoje šiais metais baudžiava buvo panaikinta. Tačiau Užnemunės tai nepalietė, nes ji tuomet priklausė Lenkijos karalystei. 1863 m. sausio mėnesį Varšuvoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos caro valdžią. Šis sukilimas palietė ir Seirijus bei jų apylinkes, čia kryžiavosi sukilėlių ir caro bendruomenės keliai. Įvyko daug susirėmimų. Sukilėliai buvo prastai ginkluoti, mažai pasiruošę kovai prieš galingą caro kariuomenę. Nemažai valstiečių žuvo, kiti buvo išsklaidyti, patraukti į baudžiamąją atsakomybę, nuteisti kalėjimui arba ištremti į Sibirą.
   Kai visas Dzūkijos kraštas buvo bepradedąs atsigauti ir gyventi geriau, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Iš Seirijų parapijos į karą buvo paimti 162 vyrai. 1914 m. vokiečiai užėmė Seirijus. Vėliau įsiveržę Rusijos kariai nusiaubė Seirijus, sudegino aplinkinius dvarus. Buvo išvaryti visi miestelio žydai ir dauguma kitų gyventojų, kurie grįžo namo tik praslinkus frontui.
   1918 m. lapkričio mėnesį žlugo vokiečių valdžia. Seirijuose įkurta valsčiaus taryba, kurią sudarė apylinkės daktaras, vaistininkas, mokytojas, kunigas, studentas ir keli ūkininkai. Buvo sukurtas Seirijų valsčius, kuris įėjo į Alytaus apskričių sudėtį. Pirmuoju valsčiaus viršaičiu buvo Vincas Petrauskas (Petrauskas, 1993).
    1919 m. Seirijuose pastatoma pirmoji lentpjūvė, kuri vėliau išaugo į medžio apdirbimo įmonę. Dabartinio seniūnijos centro vidury įsteigiama ŽŪ mašinų gamykla. Miestelyje buvo 3 malūnai (dar po keletą jų buvo aplinkiniuose kaimuose), dvi vilnų karšyklos ir verpykla. 1926 m. pradėjo veikti Seirijų amatų mokykla, kuri buvo pirmoji amatų mokykla visoje Lietuvoje. Ši mokykla veikė iki 1938 m., kai buvo perkelta į Alytų.
 Tarpukariu Seirijuose buvo pradžios mokykla (6 skyriai), žydų mokykla, katalikų bažnyčia ir evangelikų bažnyčia (kirchė), dvi žydų sinagogos, žydų salė, parapijos salė, vaistinė, du gydytojai ir dantistė, kelios kepyklos (duonos, pyragų, barankų). Miestelyje buvo biblioteka, o mokyklos taip  pat turėjo savo bibliotekas, veikė paštas. Ypač gyvas buvo visuomeninis gyvenimas. Į Seirijus ateidavo daug laikraščių, žurnalų, važinėdavo netgi keli autobusai: Kaunas – Lazdijai, Kaunas – Kapčiamiestis. Seirijus su Simnu, Lazdijais, Leipalingiu ir Alytum jungė geri keliai – plentai.
   1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vokiečiai jau pirmą dieną subombardavo miestelio centrą. Gaisre žuvo visas miestelio vidurys su restoranais, kepyklomis, krautuvėmis, žydų sinagogomis ir žydų namais. Sudegė ir katalikų bažnyčios klebonija bei visi ūkio pastatai, parapijos salė, valsčiaus įstaigos namas, mašinų dirbtuvė, vaistinė. Vokiečiai greitai įvedė savo valdžią, uždėjo vietiniams prievoles. Už poros mėnesių sušaudė visus žydus. Seirijai buvo vos vos gyvuojantys, netekę daugumos savo gyventojų.
   Kai karas buvo gana toli nuo Lietuvos, Seirijuose gyvenimas buvo palyginti ramus. Čia nebuvo didelių vokiečių valdžios apsireiškimų, bet jau vien vokiškoji okupacija slogiai veikė žmones. Ir štai 1944 m. pavasarį vėl ėmė girdėtis patrankų gaudesys, matėsi skraidantys lėktuvai, kažkur rytuose vėl ėjo frontas, žmonės ėmė nerimauti. Vokiečiai traukėsi ir liepos mėnesį frontas sustojo ant Nemuno kranto, kur išsilaikė beveik mėnesį. Vėl žygiavo į Seirijus armija išlaisvintojų. Vėliau fronto linija persikėlė daugiau į Suvalkiją. Patys Seirijai nuo šio grįžtančio fronto beveik nenukentėjo, tik dalis išsigandusių žmonių ėmė trauktis į Vakarus. Kas liko vietoje, išsigandę ėmė slapstytis, nebūdami tikri dėl savo ateities.
  Praėjus karui visos Lietuvos laukė sunkesni metai. Tačiau vėliau prasidėjo atsigavimas. Lazdijai, Veisiejai, Simnas tapo rajonų centrais. Ten imta statyti ar atstatinėti pastatus, gyvinti miestus, o Seirijai buvo likę paprastu kaimu ir vis dar gulėjo griuvėsiuose. Dar po keliolikos metų, vienas kitas žmogus pradėjo ardytis senus griuvėsius ir statytis namus Seirijų pakraščiuose. Seirijų buvusioje aikštėje dar ilgai buvo likę seni griuvėsiai. Kiek vėliau toje aikštėje buvo pastatyti kultūros namai ir administracinis Seirijų pastatas. Daug metų miestelis buvo neasfaltuotas. Kai galiausiai tai buvo padaryta – buvo perstatyta ir pieninė, pristatytas mokyklos priestatas, įsteigta parduotuvė kartu su valgykla. Kaip anksčiau buvo priimta, pastatytas ir namas mokytojams, apylinkės Tarybos rūmai. Netgi buvo įsteigta ambulatorija, ligoninė, kuri veikė klebonijoje ir dar viename pastate šalimai. Naujai pradėjo veikti paštas. Po karo, galima sakyti, išliko tik karšykla su verpykla.

                   Parengta pagal Juozo Petrausko knygą "Seirijų praeities takais",  1993, Vilnius