Pamąstymai

   

Seirijų gimnazijos nuotrauka

                                                                                 

                                     
         Tik prašė gyvenimo. Tiek nedaug ir tiek daug.

    "Seirijuose 1941 metų rugsėjo mėnesį įvyko tai, kas įvyko visoje Lietuvoje. Žydai vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į Alytų. Neva darbams. Tačiau jie buvo ten ir sušaudyti. Pagyvenę, moterys ir vaikai buvo suvaryti į tuometinę amatų mokyklą. Ten jie prabuvo uždaryti tris dienas. Kodėl? Tam kad nusilptų, išsektų, netektų vilties. Bet miestelio gyvenimas nesustojo. Kažkas kažkur ėjo, tvarkė savo reikalus. Ir ką jie matė, praeidami pro mokyklą, paverstą žydų kančių vieta? Matė pastatą, gal matė rūkančius sargybinius. Gal jie praeidavo pro tą mokyklą greičiau, nuleidę galvą, nukreipę akis į šalį. Bet seirijiškiai negalėjo nepamatyti mergaitės su raudona suknele, kuri stovėjo mokyklos lange ir mojavo praeiviams. 

   Jai buvo gal trys, o gal keturi metukai. Ji stovėjo ant palangės ir savo mažute ranka mojavo praeiviams. Ir tikriausiai jiems nusišypsodavo. Ji buvo vaikas, džiaugėsi savo tėvais, džiaugėsi kiekviena diena. Ir negalėjo žinoti, kas jos, jos šeimos, jos kaimynų laukia. O gal žinojo? Gal jautė? Naivu manyti, kad vaikai nieko nesupranta, kas vyksta aplinkui. Jie viską supranta. Mergaitė, aprengta raudona suknele, turėjo matyti skausmą, neviltį, baimę savo tėvų akyse. Visi vaikai žino, kada jų tėvams yra blogai. Ji tikrai jautė, kas laukia kažkas labai siaubingo. Tačiau ji stovėjo ant palangės ir mojavo praeinantiems. Pasmerktas, bet nekaltas vaikas, dar gyvas, bet jau atskirtas mirties slenksčiu nuo gyvųjų, mojavo tiems, kurie dar buvo palikti gyventi. O galbūt jos tėvai jai pasakė: „Stokis ant palangės, šypsokis praeinantiems ir mojuok ranka. Galbūt kam nors suvirpės širdis ir ateis naktį, pasiims tave ir išsaugos nuo mirties, kurios tu neturėtum rytoj pažinti“. Gal taip tėvai bandė išgelbėti tai, kas brangiausia – savo vaiką? Ar mes galime įsivaizduoti tą tėvų siaubą? Ar galime įsivaizduoti, kad bus sušaudytas tai, kas yra brangiausia mūsų gyvenime? Ar galime įsivaizduoti vaiko siaubą?

    Mergaitė tik prašė gyvenimo. Tiek nedaug ir tiek daug. Tačiau jos vaikiškoms svajoms – kad ir kokios jos bebūtų buvę – buvo nelemta išsipildyti. Ji rugsėjo 11 dieną buvo nužudyta. Kartu su savo šeima. Kartu su kitais žydais. Kartu su kitais 339 vaikais, ir 384 moterimis bei 229 vyrais."

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-savukynas-jeigu-jie-ne-mes-tai-kas-mes.d?id=72260964
 
    Tai ištrauka iš DELFI publikuoto mūsų kraštiečio, žurnalisto V. Savukyno straipsnio. Sausio mėnesį www.seirijai.com sulaukė Žydų muziejaus istoriko Zigmo Vitkaus laiško.
Jame štai kas parašyta. "Kilo mintis (man, o taip pat, kaip paaiškėjo ir Virginijui) įamžinti Holokausto aukų atminimą, išryškinant šios mergaitės vaizdinį: paminklu ar kokiu kitu paveikiu atminimo ženklu viename iš to pastatų langų arba šalia pastato."
   
        Atmintis gyva. Nulenkime galvas ir sukalbėkime MALDĄ...