„Poezijos pavasario
2015“ paukštė nusileido Seirijuose
Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau,
negu gali ji pasakyti...
Būtent poezija egzistuoja tam, kad primintų
mums paprastą tiesą: turime sielą ir jos poreikių taip pat negalime nepaisyti.
Todėl neįsivaizduoju poeto be polėkio, be aistros, be veržimosi į vis naujas
dvasios sritis, be nuolatinio nerimo, graužaties, nepasitenkinimo savimi –
drauge ir tvirtai tikint, kad net pačiose sunkiausiose situacijose žmogiškumo
našta vis dėlto pakeliama. Poetas šiandien – pirmiausia sąžinė, atsakomybė,
tauri ir teisinga mintis.
Būtent tokie poetai ir aplankė
šiandieną nediduką Seirijų miestelį. Džiaugėmės galėdami susipažinti ir
išgirsti poetų: Vytauto Rubavičiaus, Alvydo Valentos, Vido Morkūno, Tomo S.
Butkaus, išeivijos poetės Vitalijos Bogutaitės, skaitovės Irenos Plaušinaitytės
skaitomas eiles.
Vienas iš šio
pokalbių apie poeziją su jos kūrėjais susitikimo tikslų ir buvo – praskleisti
tą uždangą, už kurios vyksta „slaptasis“ kūrėjo darbas. Suvokti kas gi yra ta
poezija? Iš kur ateina poetas, kas lemia jo talento jėgą, paskirtį, tikslą?
Koks poezijos ryšys su gyvenimu, su praeities kultūra, su ateitimi?
Besibaigiant
renginiui, dauguma pajutome, kad poezija gali būti žaibolaidis, kuris tarsi
žaibą sugeria skausmą ir pyktį. Poezija gali gimti kaip malda, perskrodžianti
dangų, atverianti horizontus. Poezija yra tarsi akiniai, parodantys kitą
perspektyvą, svetimi batai, kuriuos bandome matuotis kaip savus, kol galiausiai
juos taip pranešiojame, kad šie tampa visiškai savi. Juk tik iš žodžių mes
pažįstame kitą, žodžiuose ieškome savęs...
|
Renginio organizatoriai už pagalbą dėkoja Lazdijų kultūros centro vadovams ir Seirijų padalinio darbuotojams. Taip pat ačiū visiems kitaip prisidėjusiems. Visų Jūsų indėlis yra labai svarbus.
Tekstas ir nuotraukos - Agnės Bražinskienės.
|
